2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Kaip „Barcelona“ komercializavo „Blaugrana“

Tai verstinis straipsnis iš svetainės “SportsPro”. 


„Barcelona“ futbolo klubo vadyba prieš daugiau nei savaitę paskelbė, kad nuo kito sezono ant komandos marškinėlių pirmą kartą klubo istorijoje bus pelno siekiančios organizacijos reklama. Klubas pasirašė 220 mln. JAV dolerių rėmimo sutartį su „Qatar Airways“ oro linijomis – tai dar 2010 m. pasirašytos sutarties su „Qatar Sports Investements“ (QSI) tąsa.

Nacionalinių Kataro oro linijų reklama ant marškinėlių pakeis iki tol buvusį „Qatar Foundation“ užrašą. Tai organizacija, kuri taip pat priklausė QSI, tačiau yra ne pelno siekianti. „Qatar Airways“ taip pat pakeis iki tol oficialia „Barcos“ skraidintoja buvusią „Turkish Airlines“.

Nors tai nėra pirmas kartas, kuomet ant „Barcos“ marškinėlių bus reklama, tačiau dar niekada Katalonijos klubas nereklamavo organizacijos, kuri siekia pelno. Tai iš esmės keičia visą ilgametę „Barcos“ komercinę politiką – „Blaugrana“ nuo kito sezono taps dar vienais, reklama puoštais marškinėliais, kokių pilna visoje Europoje. Klubui tam įvykdyti prireikė net dešimties metų.

Kaip tai buvo daroma?

Viskas prasidėjo 2003-ųjų rugpjūtį, kuomet klubo atstovų asamblėja (Assembly of Representatives) priėmė nepopuliarų sprendimą – vieną dieną pradėti vietos ant „Barcos“ marškinėlių pardavimą. Iki tol tai nebuvo padaryta per visą daugiau nei šimtmetį trunkančia „nacionalinio Katalonijos klubo“ istoriją.

Pirmasis žingsnis link marškinėlių komercializacijos jau buvo žengtas. Antrajam eilė atėjo po dviejų metų, kuomet buvo nuspręsta, jog ant „Blaugranos“ ateinančius penkerius metus puikuosis „Unicef“ logotipas. Komerciškai naudos tai neatnešė – už šią garbę Katalonijos klubas „Unicef“ organizacijai, remiančiai pasaulio vaikus, kasmet atseikėdavo po 1,5 mln. eurų.

Pagrindinė problema tuo metu buvo – kaip pasiekti, kad 180 tūkst. oficialių „Barcelona“ aistruolių (vadinamų „Socios“ – red.), kuriems priklauso klubas, sutiktų su komercine reklama ant šventųjų marškinėlių. Sprendimas priklausė nuo daugumos.

Krizė.

Tačiau klubo vadovams pasisekė – į nugarą jau kvėpuojant krizei, didžioji dalis „socios“ sutiko. Netrukus pasaulio ekonomika paniro į didžiulę krizę ir nepaisant puikių 2010-ųjų metų „Barcos“ pasiekimų aikštėje, klubo kaip ir visos Ispanijos finansinė situacija buvo tragiška – biudžete žiojėjo apie 369 mln. svarų skylė.

Tuo metu klube rinkodaros vadovu dirbo Laurentas Collete, grįžęs į šias pareigas iškart po Sandro Rosellio paskyrimo prezidentu 2010-aisiais. L.Collete‘ui buvo aišku, kad erdvės ant marškinėlių pardavimas, žinant ekonominę situaciją, yra neišvengiamas ir būtinas dalykas. Tačiau svarbiausia buvo įtikinti „socios“.

„2010 m. grįžau į klubą ir naujoji valdžia man pasakė, kad finansinė situacija yra labai sunki. Norint užsitikrinti, kad ateityje klubas galėtų pats save išlaikyti, reikėjo iš kažkur gauti daugiau pinigų – vienas iš būdų buvo komercija. Tad nusprendėme, kad atėjo laikas parduoti vietą ant marškinėlių ir pasirinkome „Qatar Foundation“. Gana netikėtai net 80 procentų „socios“ buvo už“, – L.Collete pasakojo „SportsPro“.


Didelė „socios“ dauguma buvo esminė L.Collete‘ui ir jo komandai. Be to, „Quatar Foundation“ buvo dar viena ne pelno siekianti labdaringa organizacija – šis įvaizdis pernelyg nesupykdė ir paprastų komandos aistruolių.

Šiandien, kuomet praėjo dveji metai nuo tada, kai „Barca“ pradėjo bendradarbiauti su QSI, sunku pasakyti, kiek Katalonijos klubo aistruolių supranta Ispanijos ekonominę situaciją ir marškinėlių komercializacijos būtinybę. Vis dėlto „Qatar Airways“ negali sėdėti ramiai ir nieko nedaryti, nes tokių, kuriems „Blaugrana“ yra šventa ir neliečiama – yra ir bus.

Nepaisant to, „Barcelona“ klubo vadovybė padarė didelį darbą, kuris buvo pradėtas prieš dešimtmetį. Nors į pagalbą atėjo ir aplinkybės, tačiau jie sugebėjo komercializacijos procesą vykdyti žingsnis po žingsnio – taip jie sulaukė didžiosios dalies „socios“ pritarimo. Visą tai vainikavo vietos ant „Barcos“ marškinėlių pardavimas. Marškinėlių, kurie sporto pasaulyje yra vieni iš labiausiai atpažįstamų, geidžiamiausių, o dabar ir komerciškai paklausiausių produktų.

2012 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Romano Abramovičiaus trenerių keitimo politika: devyneri metai – aštuoni atleisti treneriai

Kuomet 2003 m. Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius įsigijo Londono „Chelsea“ futbolo klubą, jam vadovavo italas Claudio Ranieri. Per devynerius metus nekantrusis rusas atleido jau aštuntąjį Londono klubo trenerį.


 Kol kas paskutine auka tapo taip pat italas – Roberto Di Matteo atleistas trečiadienio rytą, nors vos prieš pusmetį laimėjo UEFA Čempionų lygą. Šio turnyro „Mėlinieji“ nebuvo laimėję per visą komandos istoriją, tačiau ir to R.Abramovičiui nepakako.

Ar R.Di Matteo atleidimas yra klaida, ar žingsnis į priekį, pamatysime ateityje, tačiau pažvelgus į pastarųjų devynerių metų „Chelsea“ statistiką, kiekvienam futbolo specialistui, pretenduojančiam į Londono klubo trenerio kėdę, turi pasidaryti baugu.

Kas pagaliau patenkins įnoringąjį R.Abramovičių?

Per pirmuosius 70-imt „Chelsea“ gyvavimo metų (1905-1975) klubą treniravo devyni vyriausieji treneriai, per pastaruosius devynis – aštuoni. Tiesa, buvo dar vienas, Ray Wilkinsas, tačiau jis klubą treniravo tik porą mėnesių (2009 m.) ir komandai vadovavo vos viename mače.

R.Abramovičiuis labiausiai mėgsta trenerius iš Italijos ir Portugalijos – jų „Chelsea“ klube buvo po 2 (C.Rainieri į šį sąrašą nepateka, nes jį paskyrė ne R.Abramovičius – red.). Po vieną trenerį klubas turėjo iš Brazilijos, Izraelio ir Nyderlandų.

Taip kaip R.Di Matteo neišgelbėjo Čempionų lygos titulas, taip C.Rainieri neišgelbėjo ir antra vieta 2003-2004 m. „Premier“ lygoje, kuomet klubas nepralaimėjo nė vieno mačo ir pagerino savo rekordą. Avramo Granto neišgelbėjo ir pirmą kartą klubo istorijoje pasiektas Čempionų lygos finalas.

Įdomi statistika

O galbūt šiemet „Chelsea“ išlips iš duobės ir vėl laimės Čempionų lyga. Kol kas tik du treneriai, jau minėti R.Di Matteo ir A.Grantas, buvo sugebėję nuvesti „Mėlynuosius“ iki Čempionų lygos finalo ir abu jie dirbo, kuomet jau sezonui prasidėjus buvo atleistas kitas treneris.

Na ir pasimėgavimui dar vienas įdomus sutapimas – R.Di Matteo klube išbuvo 6 dienomis ilgiau negu A.Villas-Boasas, tačiau abu treneriai prieš atleidimą spėjo pralaimėti „West Bromwich Albion“ ekipai. Skirtumas tik toks, kad italas dar spėjo pralaimėti ir „Juventus“.

R.Abramovičiaus valdyme jaučiamas progresas?

„Chelsea“ trenerių kaita klubą valdant R.Abramovičiui (metai/treneris/pergalių proc./perg./pral./lyg./titulai

 2000-09 – 2004-05 Claudio Ranieri (Italija) 54 proc. 107/47/46 Nėra
 2004-06 – 2007-09 Jose Mourinho (Portugalija) 67 proc. 124/21/40 „Premier“ lyga (2), FA taurė (3), „Community Shield“ taurė
 2007-09 – 2008-05 Avramas Grantas (Izraelis) 67 proc. 36/5/13 Nėra
 2008-06 – 2009-02 Luizas Felipe Scolari (Brazilija) 56 proc. 20/5/11 Nėra
 2009-02 – 2009-02 Roy Wilkinsas (Anglija) 100 proc. 1/0/0 Nėra
 2009-02 – 2009-05 Guusas Hiddinkas (Nyderlandai) 73 proc. 22/1/5 FA taurė
 2009-06 – 2011-05 Carlo Ancelotti (Italija) 61 proc. 67/22/20 „Premier“ lyga, FA taurė, „Community Shield“ taurė
 2011-06 – 2012-03 Andre Villas-Boasas (Portugalija) 48 proc. 19/10/11 Nėra
 2012-03 – 2012-11 Roberto di Matteo (Italija) 62 proc. 13/3/5 UEFA Čempionų lyga, FA taurė

Publikuota 15min.lt