| Xavi - Josepo Guardiolos kopija. |
Šis rašinys interneto svetainėje zonalmarking.net pasirodė prieš dvejus metus, tačiau jį nuspręsta skelbti pakartotinai, kai paaiškėjo, kad Josepas Guradiola palieka "Barcelona".
2004 metais laikraštyje "The Times" pasirodė žurnalisto Gabriele Marcotti straipsnis apie tuometinę "Barcelona" legendą Josepą Guardiolą.
Tačiau publikacijoje nebuvo šlovinama kvapią gniaužianti katalono karjera, nebuvo kalbama apie tai, kaip jis, nekreipdamas dėmesio į kritiką, ir toliau puikiai žaidžia aukščiausio lygio futbolą. Rašinyje G. Marcotti bandė įrodyti, kad 2004-ųjų futbole J. Guardiola buvo bevertis.
Tuo metu, kai pasirodė šis rašinys, būsimasis Katalonijos klubo treneris buvo pasiekęs savo futbolininko karjeros piką. Jam buvo 33-eji. Žurnalistas nenorėjo pasakyti, kad "Barcos" generolas nebėra talentingas. Jo, kaip fizine jėga nepasižyminčio žaidėjo, pagrindine užduotimi aikštėje buvo gynybos grandies jungimas su likusiais aikštės žaidėjais. J. Guardiola skirstė perdavimus Michaeliui Laundrupui, Hristo Stoichkovui ir Romario. Tuo metu jie buvo vieni garsiausių ir didžiausių žaidėjų Europos futbole.
Tačiau iš tikrųjų J. Guardiolos niekam nereikėjo. Šio tūkstantmečio pradžioje Europos futbole dominavo dviejų tipų aikštės viduryje žaidžiantys futbolininkai – stiprūs, mėgstantys griauti gynybinio plano saugai ir kuriantys, vadinami "dešimtieji numeriai".
Daugelis futbolo elite tuo metu buvusių komandų naudojo tokį griovėjų-kūrėjų modelį. Pavyzdžiui, Turino "Juventus" pora Edgaras Davidsas ir Zinedine'as. Zidane'as, tad tokiam kūrėjui, koks tuo metu buvo "giliau" aikštėje mėgstantis žaisti J. Guardiola, nebeliko kur eiti.
"Jo saugo įgūdžiai visiškai paseno. Modernus futbolas uždarė duris tokiems futbolininkams kaip J. Guardiola. Jis neranda sau vietos, nors ir yra geriausios formos per savo karjerą. Šiek tiek slegia tai, kad jauniems futbolo aistruoliams nebepatinka tokie mąstantys ir sudėtingus perdavimus mokantys atlikti futbolininkai", - taip savo publikacijoje anuomet rašė G. Marcotti.
Taip tuo metu kalbėjo pats J. Guardiola: "Aš nepasikeičiau. Mano įgūdžiai nesumenko. Tiesiog, šiuo metu futbolas yra kitoks. Jis žaidžiamas kur kas spartesniu tempu ir reikalauja vis daugiau fizinės jėgos. Pasikeitė ir taktika: tu turi mokėti pats atimti kamuolį iš varžovo, turi būti toks futbolininkas, kokie yra Patrice`as Vieira ar Edgaras Davidsas. Jei tu gali atlikti perdavimą, tai tik privalumas. Dėmesio verti tie vidurio saugai, kurie didžiausią dalį savo laiko aikštėje skiria tik gynybiniam griaunamajam darbui atlikti. Mano tipo žaidėjai atsidūrė ties išnykimo riba".
Tokia situacija buvo 2004-aisiais, tačiau dabar yra 2010-ieji (primename, kad zonalmarking.com straipsnis rašytas prieš kelerius metus – aut. past.). Dabartiniai Europos klubinio futbolo čempionė yra treniruojama būtent J. Guardiolos, kuris "Barcoje" įdiegė savo žaidimo filosofiją. Šį sezoną jis nuolat rėmėsi trimis "guardioliško" stiliaus futbolininkais – Xavi, Andresu Iniesta bei Sergio Busquetsu.
Xavi ir A. Iniestos duetas į Europos viršūnę taip pat atvedė ir Ispanijos rinktinę. Nuo tada, kai J. Guardiolos filosofija buvo laikoma mirusia, praėjo tik šešeri metai, o dabar tai tapo pavyzdžiu visiems.
Neįtikėtina, kad kažkas per tokį trumpą laiką gali taip kardinaliai pasikeisti. Svarbiausias "guardioliškų" žaidėjų pakilimo ir reikalingumo faktorius – perėjimas nuo amžiaus pradžioje naudotų įvairių 4-4-2 sistemų prie taktinių schemų 4-2-3-1 ir 4-3-3. Jose abiejose vyrauja trys stiprūs vidurio saugai. Tai reiškia, kad tarp griovėjo ir kūrėjo vietos atsirado dar vienam – perdavimų skirstytojui, diriguojančiam visam žaidimui (pavadinkime jį maestro).
Ryškus tokios schemos pavyzdys yra buvęs puikusis "Liverpool" trio – Javieras Mascherano (griovėjas), Xabi Alonso (maestro) ir Stevenas Gerrardas (kūrėjas). Tačiau buvo ir dar vienas postūmis. Pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio viduryje itin mėgtas Claude'o Makelele stiliaus griaunantis saugas (autoriai jį vadina 2004-2006 metų "Chelsea" klube žaidusio prancūzo vardu) tarsi "išnaikino" tradicinio "dešimtojo numerio" kūrybinio vaidmens žaidėjus (dėl pirmojo kaltės kūrėjų veiksmai buvo labai suvaržyti). Tai, kad treneriai vis rečiau remdavosi "dešimtuoju numeriu", sumenkino ir C. Makelele stiliaus žaidėjo svarbą.
Saugai-kūrėjai vis dažniau ėmė žaisti giliau aikštėje metodiškais perdavimais paremtą futbolą – net atraminiai saugai dažniau ėmė skirstyti kamuolius komandos draugams, nei griauti priešininkų atakas. Geriausi to pavyzdžiai – jau minėtas S. Busquetsas ir Michaelas Carrickas iš "Manchester United". Šiais laikais matome, kad kova tarp saugų paremta ne fizine jėga ar pastangomis perimti kamuolį, o tiksliais perdavimais – tai puikiai matyti stebint "Barcelona" žaidimą.
Tačiau nereikia galvoti, kad tik "Barcoje" žaidžia tokio stiliaus futbolininkai. Europoje yra ir daugiau puikiai su kamuoliu žaidžiančių saugų, puikus pavyzdys – Andrea Pirlo. Tačiau G. Marcotti straipsnyje J. Guardiola pripažino, kad toks A. Pirlo žaidimas "Milan" komandoje buvo įmanomas, nes jų futbolas buvo "aukštesnės klasės".
Kitas pavyzdys – Davidas Pizzaro, tačiau reikia pažymėti, kad "Roma" pastaraisiais metais rungtyniavo sistema, kurios nevaržė jokios taisyklės. Kai D. Pizzaro dar žaidė Milano "Inter", rungtyniavusioje standartine 4-4-2 schema, tokio žaidimo nedemonstravo. Galime daryti išvadą, kad su kamuoliu žaidžiantys saugai randa sau vietą tik komandose, kurios rungtyniauja neįprasta šiam dešimtmečiui taktika.
2006 metais, kai "Barcelona" vyriausiuoju treneriu dirbo olandas Frankas Rijkaardas, UEFA Čempionų lygos finale tiek Xavi, tiek A. Iniesta rungtynes pradėjo ant suolo, o "Barca" žaidė schema, kurioje buvo du atraminiai saugai. Tačiau jie vis tiek buvo gana svarbūs komandos nariai. Tad negalime sakyti, kad J. Guardiola sukūrė Xavi ar A. Iniestą, tačiau jis buvo įkvepiančiu pavyzdžiu aikštėje tuomet dar labai jaunoms dabartinėms "Barcelona" saugų grandies žvaigždėms.
Taigi jei daugelis ir tikėjosi, kad amžių sandūroje jėga futbole taps svarbesnė už greitį, kamuolio valdymą ir perdavimus, jie klydo. Atsitiko priešingai – techniniai įgūdžiai tapo svarbesni už fizinę jėgą. Jei dar kartą paskaitysim minėtus "Barcelona" stratego žodžius, jie atrodys tarsi iš kito pasaulio.
Prieš šešerius metus nereikalingu buvęs J. Guardiola, dabar yra pavyzdys Europos futbolo treneriams.
Kai J. Guardiola perėmė "Barcelona" vairą, jam tebuvo 37 metai. Kaip jau minėjome, fizinė jėga niekada nebuvo stipriausia jo pusė (nors jo profesionalus požiūris leido išlaikyti puikią sportinę formą), tačiau mokėjimas atlikti puikius perdavimus nepakito.
Galima teigti, kad net ir 37 metų futbolininkas vis dar galėjo duoti nemažai naudos daugeliui "Primeros" ar "Seria A" klubų, nors jo futbolininko karjera nutrūko galbūt per anksti. Vis tik neįtikėtina, kad būdamas toks jaunas, jis jau gali įgyvendinti savo modernaus futbolo filosofiją. Tad pats nuostabiausias pokytis moderniajame futbole ir šio žaidimo taktinėse schemose yra pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje įvykęs reiškinys - "guardiolizmo" nuopuolis ir pakilimas.
Publikuota fcbarcelona.lt
